Sveiki sugrįžę į skruzdėlių pasaulį. Neseniai vykusiuose žygiuose susidūrėme su gražia ir kartais prieštaringai vertinama rūšimi, gana paplitusia Europoje: Myrmica rubra, vadinamos europinėmis ugninėmis skruzdėlėmis arba paprastosiomis raudonosiomis skruzdėlėmis. Atsižvelgdami į tai, trumpai apžvelkime jas!

Atpažinti europines ugnines skruzdėles, moksliškai vadinamas Myrmica rubra, gali būti gana sudėtinga, nes jos yra mažos ir lizdus suka po lapais ir akmenimis. Šios skruzdėlės paprastai būna 4-5 mm dydžio ir pasižymi geltona ir ruda spalva, suteikiančia joms išskirtinę rausvą išvaizdą, kuri atsispindi jų lotyniškame pavadinime "Rubra", reiškiančiame "raudona".

Stebint tiesioginiuose saulės spinduliuose šios skruzdėlės atrodo auksinės ir šiek tiek permatomos, o šešėlyje jos įgauna tamsesnį, bronzinį atspalvį. Jų kūnai nuo galvos iki krūtinės yra su grioveliais, kurie suteikia skruzdėlėms unikalią, beveik gentinę išvaizdą.

Atidžiau apžiūrėjus jų galvą matyti trikampio forma, papuošta auksiniais plaukeliais, ir ilgas, plonas žvynas, kuris yra pirmasis antenos segmentas. Jų petiolė, arba juosmuo, padalytas į dvi dalis, o paskutinis mazgas tarsi susilieja su pilvuku. Pats pilvas padengtas plonais šviesiais plaukeliais, kurie iš tikrųjų driekiasi per visą kūną. Be to, jų kojos, palyginti su likusia kūno dalimi, yra šviesesnės spalvos.

Svarbu pažymėti, kad šios skruzdėlės turi dyglius, todėl gali veiksmingai gintis. Taigi, nors jos gali būti mažos ir intriguojančios, su jomis reikia elgtis atsargiai.

Europos ugninės skruzdėlės (Myrmica rubra) yra kilusios iš Europos ir veisiasi vidutinio klimato zonoje. Laikui bėgant jos paplito Šiaurės Amerikoje ir Japonijoje, dažnai keliaudamos žmonių prekybos keliais.

Paprastai šios skruzdėlės renkasi drėgnas pievas ir sodus Vakarų Europoje. Nors jų galima aptikti ir miškuose, tai dažniau pasitaiko Rusijos ir Rytų Europos regionuose. Jos mėgsta lizdus drėgname dirvožemyje netoli upių ar pelkių ir nereikalauja aukštos temperatūros, kad užbaigtų savo gyvenimo ciklą. Toks prisitaikymas leidžia jiems išgyventi paprastose žemės duobėse ir net atlaikyti trumpalaikius potvynius.

Dėl šių savybių Myrmica rubra yra potenciali invazinė rūšis, nes gali ištverti įvairias sąlygas ir greitai įkurti naujas kolonijas. Būdamos euritopinės, jos gali gyventi įvairiomis aplinkos sąlygomis, o tai dar labiau padidina jų gebėjimą plisti ir klestėti.

Rasti Myrmica rubra, arba Europos ugninių skruzdėlių, lizdą iš tiesų gali būti gana sudėtinga!

Šios skruzdėlės yra labai judrios ir prireikus gali greitai persikelti į kitą vietą, taip parodydamos savo įspūdingus išgyvenimo įgūdžius. Jos yra ir poligininės, ir polidominės, t. y. kiekvienoje kolonijoje gali būti kelios, šiuo atveju iki kelių dešimčių motinėlių, o lizdas gali būti išsidėstęs keliose vietose.

Smėlingame dirvožemyje jų lizdai paprastai būna ne gilesni kaip 1 metras. Įprastame dirvožemyje jie paprastai kasa apie 20 cm po žeme, dažnai po samanomis, akmenimis ar lapais, kur sukuria mažų kamerų tinklą. Nors jų gyvenimo ciklas vis dar tiriamas, žinome, kad jie akivaizdžiai turi kiaušinėlių, lervų, taip pat nuogų lėliukių. Įdomu tai, kad lervos, skirtingai nei suaugusios skruzdės, gali kramtyti, o tai padeda joms greitai augti vartojant baltymus. Kad galėtų išmaitinti savo lervutes, Myrmica rubra skruzdės medžioja ir šluoja negyvus vabzdžius. 

Kai kurie lizdai buvo pastebėti netoli kitų rūšių, pavyzdžiui, Formica rufa, lizdų. Nors sugyvenimas galimas, abi rūšys yra amarų augintojos ir kartais gali konkuruoti dėl amarų "galvijų" kontrolės. Myrmica rubra skruzdėlės renka medaus rasą iš amarų ir dalijasi ja su savo seserimis per procesą, vadinamą trophallaxis.

Rugpjūčio viduryje aptikome lizdą ir, kaip matote, alatinės skruzdės (ir patinėliai, ir patelės) ruošiasi tuoktuviniams skrydžiams, kurie Europoje, priklausomai nuo oro sąlygų, vyksta rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais. Šios skruzdėlės žiemoja nuo spalio iki kovo mėnesio, esant 5-8 laipsnių Celsijaus (41-46 °F) temperatūrai.

Gamtoje mirus Myrmica rubra skruzdėlei, jos seserys nuneša jos kūną apie 3 metrus nuo kolonijos ir ten palieka. Skirtingai nei kai kurios kitos rūšys, jos nekuria kapinių ar organizuotų atliekų sąvartynų.

Europos ugninės skruzdėlės, nepaisant to, kad jos garsėja kaip kandžiojančios ir kraunančios lizdus žmonių soduose, atlieka labai svarbų vaidmenį ekosistemoje. Jos yra labai svarbios organinių medžiagų skaidymui ir dirvožemio atsinaujinimui. Taigi, kai kitą kartą susidursite su šiomis skruzdėlėmis, pasistenkite jų netrikdyti. Ir nepamirškite, kad ir kaip viliojančiai tai skamba, venkite pernelyg arti jų kišti kojas ar pirštus!